APIE PROBIOTIKUS
Probiotikai - pažangiausia priemonė kovojant su aplinkos tarša ir kuriant sveiką aplinką
Bakterijos (mikroorganizmai) yra viena iš pirmųjų gyvybės formų, atsiradusių Žemėje, jos gyvena beveik visose buveinėse – gyvūnuose, augaluose, dirvožemyje, vandenyje, Žemės plutos gilumose ir net radioaktyviosiose atliekose! Paprastai viename grame dirvožemio būna 40 mln. bakterijų ir vienas milijonas bakterijų viename mililitre gėlo vandens. Pačioje Žemėje yra apie 5 × 1030 bakterijų, kurios sudaro biomasę, didesnę už bendrą augalų ir gyvūnų biomasę. Pvz., žmogaus išmatose apie 30% masės sudaro mikroorganizmai, dalyvaujantys virškinime.
Tarp visų bakterijų rūšių tik apie 5-10% yra patogeninės („blogosios“, galinčios sukelti įvairias ekosistemos, kurioje parazituoja, infekcijas). Apie 5-10% bakterijų rūšių yra probiotinės, t.y. „gerosios“ bakterijos, užtikrinančios sveiką ekosistemos funkcionavimą. Likusios 80-90% bakterijų yra „neutralios“, kurios atlieka tam tikrą vaidmenį ekosistemos gyvavime. Tokios ekosistemos (gyvūno, augalo, vandens telkinio, dirvožemio, etc.) sveikatingumas priklauso nuo to, probiotikai ar patogenai užima dominuojančią padėtį joje. Jeigu ekosistemos funkcionavime dominuoja probiotiniai mikroorganizmai – ji yra sveika, jeigu pradeda dominuoti patogeniniai mikroorganizmai – ekosistema „suserga“ ir ją reikia gydyti. Tradiciškai tai daroma naudojant antibiotikus (gyvūnams), pesticidus ir kitus cheminius nuodingus preparatus dirvožemiui ar kitoms ekosistemoms apdoroti, siekiant sunaikinti patogenus. Tačiau naikinant patogenus, žūna ir kiti mikroorganizmai, tame skaičiuje ir probiotiniai.
Vienas svarbiausių atradimų kovojant su infekcinėmis ligomis XX amžiuje buvo penicilinas, kurį britų mikrobiologas Aleksandras Flemingas 1928 metais išskyrė iš pelėsio. Tada prasidėjo antibiotikų era, buvo kuriami vis nauji, selektyviai veikiantys tam tikras grupes patogenų grupes, antibiotikai ir atrodė, kad sprendimas dėl infekcinių ligų gydymo surastas. Tačiau patogenai pradėjo mutuoti (keistis) ir atsirado tokie štamai (pvz. E-coli), kurių nebeveikia jokie iki šiol sukurti antibiotikai.
XX amžiaus pabaigoje japonų mokslininkas Teruo Higa atrado būdą, kaip kontroliuoti patogenų kiekį ir jų įtaką ekosistemose, nenaudojant antibiotikų ir kitų nuodų. Jo darbai įrodė, kad sveikoje ekosistemoje turi būti ir tam tikras kiekis patogenų, kad ta ekosistema turėtų imunitetą, t.y. žinotų, kaip kovoti su ligų sukėlėjais. Jis ištyrė keliolikos natūralių mikroorganizmų rūšių poveikį įvairiems patogenams ir nustatė, kad tie naudingi efektyvūs mikroorganizmai savo veiklos metu išskiria tokias medžiagas, kurios selektyviai veikia tik patogenus kaip natūralus antibiotikas. Tokie naudingi mikroorganizmai buvo pavadinti „efektyviasiais“ ir atsirado „Efektyvių mikroorganizmų technologija“, padedanti išlaikyti bet kokią ekosistemą sveiką, naudojant (įterpiant į ją) probiotinius mikroorganizmus.
Pagrindinė šios technologijos nauda yra tai, kad, norint išlaikyti sveiką ekosistemą, nebereikia naudoti antibiotikų ir kitų nuodingų chemikalų, kurie nuodija ne tik patogenus, bet ir visus kitus mikroorganizmus, dalyvaujančius tos ekosistemos gyvavime. Ši technologija taip pat yra labai ekonomiška, kadangi probiotikų reikia įvesti į ekosistemą tik tiek, kad bendras jų kiekis tik šiek tiek viršytų ir taptų dominuojančiu prieš patogenų kiekį. Todėl užtenka tik nedidelių dozių probiotinių preparatų, kad visa ekosistema vėl taptų sveika.